litografijos

Litografija yra planografinė spausdinimo technika, kurioje vaizdas kuriamas ant lygaus paviršiaus, dažnai kalkakmenio plokštės arba metalo plokštelės. Vanduo padengia nespalvotus plotus, o riebaliniai dažai prilimpa tik prie hidrofobiškų vaizdo plotų. Taip galima tiksliai atspausdinti linijas ir tonus iš vienos plokštės į popierių, naudojant įvairius spaudimo lygius.

Istorija. Litografija buvo išrasta 1796 metais vokiečių dramaturgas Alois Senefelder, siekusiam pigiai ir lanksčiai spausdinti. Jis naudojo kalkakmenio plokštę bei riebias piešimo priemones; plokštė buvo drėkinama vandeniu, o dažai prilipdavo tik prie vaizdo plotų. Metodas greitai paplito ir išsivystė į vieną iš svarbiausių spausdinimo technologijų, išlikusias ir meninės spaudos kryptis.

Procesas ir medžiagos. Pradinė plokštė (kalkakmenis arba metalas) paruošiama, vaizdas nupiešiamas riebaliniu pieštuku ar litografiniais dažais. Plokštė šlapinama vandeniu, užpilami dažai, ir popierius spaudžiamas, kol vaizdas perkeliamas į lapą. Vėliau pradėta vadinamoji offset litografija — vaizdas pirmiausia perkeliamas į gumos laikiklį (guminę plokštę) ir tik po to į popierių, kas leidžia didinti spaudinių apimtis.

Tipai. Latomiškai skiriama kalkakmenio litografija (stone lithography) ir metallinė litografija, taip pat offset litografija, plačiai taikoma komercinei spaudai. Spalvotos litografijos dažnai atliekamos su keliomis plokštėmis ar spalvų sluoksniais.

Taikymas ir kultūrinė reikšmė. Litografija plačiai naudojama meno spaudai, plakatus, iliustracijas knygoms, periodikoms ir reklamai. XIX a. litografija buvo vienas iš pagrindinių vizualinės kultūros plėtros variklių; žymūs menininkai, pavyzdžiui Honoré Daumier, Toulouse-Lautrec ir Pablo Picasso, kūrė įspūdingus lithografinius kūrinius. Nuo 20 amžiaus pradžios offset technologija užtikrino masinę spausdinimo galimybę su plataus spalvų spektru.