bendravimas

Bendravimas yra socialinis procesas, kurio metu žmonės keičiasi informacija, nuomonėmis ir emocijomis. Jis apima siuntėją, žinutę, kanalą, gavėją, grįžtamąjį ryšį ir kontekstą; triukšmas gali trukdyti supratimui. Bendravimo formos yra žodinė (kalba), neverbalinė (gestai, mimika, kūno kalba), rašytinė (rašytiniai tekstai, laiškai) ir skaitmeninė (el. paštas, žinutės, socialiniai tinklai). Bendravimą galima skirstyti į asmeninį, grupinį ir masinį.

Modeliai: klasikinis Shannon–Weaver modelis apima siuntėją, žinutę, kanalą, gavėją ir triukšmą; SMCR modelis – siuntėjas, žinutė, kanalas ir gavėjas; plėtiniai įtraukia grįžtamąjį ryšį, kontekstą ir tarpusavio įtakas.

Funkcijos: informacijos perdavimas, įtikinimas, socialinis ryšys ir koordinavimas. Bendravimas taip pat skatina supratimą, konfliktų sprendimą ir veiklos koordinavimą.

Barjeros: kalbos ir kultūrų skirtumai, psichologiniai veiksniai, techniniai trūkumai ir triukšmas, sociальное nelygybės bei prieigos ribotumas skaitmeninėje erdvėje.

Veiksniai: kontekstas, auditorija, naudojamos priemonės, socialinis statusas ir asmenybės savybės (emocinis intelektas, empatija). Etiška ir įtrauki bendravimo praktika pagerina supratimą ir dialogą. Istoriškai bendravimas vystėsi nuo gestų iki kalbos, rašto, spausdinimo, telekomunikacijų ir skaitmeninių tinklų.