mikroelementai

Mikroelementai yra chemijos elementai, kurių gyvoms būtybėms reikia nedideliais kiekiais jų medžiagų apykaitai ir gyvybinei funkcijai užtikrinti. Jie skiriasi nuo makroelementų, kurių organizmams reikia didesniais kiekiais (pavyzdžiui, kalcio, kalio, magnio, fosforo, sieros, natrio ir chloro). Mikroelementai gaunami iš maisto ir laikomi kūne tinkamame kiekyje.

Žmonėms svarbiausi mikroelementai yra geležis (Fe), cinkas (Zn), varis (Cu), manganas (Mn), jodas (I), selenas (Se), chromas (Cr), molibdenas (Mo) ir kobaltas (Co, į jo sudėtį įeina vitaminas B12). Šie elementai atlieka daugybę funkcijų: geležis – deguonies transportavimas, selenas – selenoproteinų veikla, cinkas – enzimų aktyvacija ir genų išraiška, jodas – skydliaukės hormonų sintezė, manganas – fermentų aktyvacija, chromas – insulino signalavimas, molibdenas – kai kurių fermentų ko-faktorius, kobaltas – B12 sudedamoji dalis.

Augaluose mikroelementai yra būtini augimo ir produktyvumo palaikymui. Pagrindiniai augaliniams mikroelementams yra Fe, Mn, Zn, Cu, B, Mo, Cl ir Ni. Trūkumas ar perteklius gali pasireikšti chloroze, nykstančiu augimu, prastu žydėjimu ar silpnesniu atsparumu ligoms. Augalų poreikiai skiriasi pagal dirvą, klimato sąlygas ir kultūros tipą.

Maistas, vanduo ir papildai yra mikroelementų šaltiniai. Biologinis prieinamumas priklauso nuo sąveikos su kitais komponentais: fitatai ir kai kurie junginiai gali riboti įsisavinimą, o vitaminas C gerina geležies įsisavinimą. Per didelis mikroelementų vartojimas gali būti toksinis; todėl svarbu laikytis rekomendacijų ir atsižvelgti į individualų poreikį.

Statuso vertinimas atliekamas kraujo ar kitų biomedžiagų tyrimais. Tyrimams naudojami metodai, įskaitant atomų absorbcijos spektroskopiją (AAS) ir ICP-MS (induktyvinė plazmos masių spektrometrija).