filtravimui

Filtravimas yra fizinis atskyrimo procesas, kurio metu skystis ar dujos praleidžiamos pro porėtą barjerą ar filtrą, o suspenduotos dalelės lieka filtre. Filtrai gali būti įvairių formų – nuo sietų ir audinių iki plonų membranų; porų dydis ir filtro medžiaga lemia, kurios dalelės bus sulaikytos.

Filtravimą galima skirstyti į kelis pagrindinius tipus. Mechaninis filtravimas veikia dėl porų dydžio: dalelės sulaikomos, kai jų dydis viršija porų skylutes. Giluminis filtravimas sulaiko daleles visame filtro media tūryje, o membraninė filtracija – daleles sulaikomos ant paviršiaus arba per labai mažas poras. Priklausomai nuo poreikio, naudojami skirtingi filtravimo lygiai: mikrofiltracija, ultrafiltracija, nanofiltracija ir atvirkštinė osmozė.

Filtravimo medžiagos gali būti skirtingos: audiniai, popierius, aktyvuota anglis, keramika ar plonos membranos. Filtravimas plačiai taikomas: vandens valymas, oro filtravimas, maisto ir gėrimų pramonė, farmacijos ir chemijos sektoriai, elektronikos gamyba bei kitose pramonės šakose.

Dizaino ir veikimo aspektai apima porų dydžio nustatymą (matuojamą mikronais), pralaidumą ir srauto greitį, slėgio nuostolius, medžiagos atsparumą cheminėms ir temperatūroms bei užteršimo kaupimą, kurį galima išvalyti arba atnaujinti plovimo ar CIP (clean-in-place) metodu. Atskirai pažymima, kad filtravimas dažnai nesugeba pašalinti ištirpusių medžiagų ar cheminių teršalų, todėl kartais derinamas su kitomis technologijomis, tokiomis kaip osmozė ar jonų mainai.