Nekilnojamas

Nekilnojamas turtas – tai teisės sąvoka, apimanti žemę ir visus ant jos esančius pastatus bei kitus daiktus, kurie dėl savo pobūdžio laikomi pritvirtintais prie žemės ir todėl negalimi ar labai sunkiai perkeliamami iš vietos. Ši sąvoka skiriama nuo kilnojamojo (movable) turto, kurį galima transportuoti ar perkelti be didelių papildomų veiksmų. Nekilnojamas turtas laikomas esančiu savo vietoje ir įtakojančiu joje vykstančias teises bei pareigas.

Teisinė nekilnojamojo turto sistema Lietuvos teisėje reiškia, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įforminamos registracijomis Nekilnojamojo turto registre, dažnai kartu su notarine veikla. Pirkimai, pardavimai, dovanojimai ir kitos teisės per registraciją suteikia aiškų teisinių santykių pagrindą. Hipotekos institutas užtikrina skolų įvykdymą – nekilnojamas turtas gali būti įkeičiamas kredito saugumui.

Nekilnojamojo turto teisės taip pat apima naudojimosi teisę, nuomą, teisę turėti ir valdyti turtą bei servitutus (teisę pralaidai ar kitus ribojimus). Šios teisės gali būti ribojamos ar reguliuojamos teisės aktais, žemės naudojimo ir pobūdžio planais bei vietos institucijų sprendimais.

Rinka ir mokesčiai: nekilnojamojo turto rinka apima gyvenamąjį, komercinį ir žemės sklypų segmentus; kainos ir prieinamumas priklauso nuo lokacijos, infrastruktūros ir teisinių sąlygų. Valstybės ir savivaldos institucijos administruoja mokesčius, susijusius su nekilnojamuoju turtu, įskaitant nekilnojamojo turto mokestį, vertinimus ir kitus reguliavimo veiksmus.

Nekilnojamasis turtas yra pagrindinė ekonominės veiklos ir asmeninio gyvenimo dalis, kuri formuoja investicijų srautus, urbanizaciją ir regioninį vystymąsi.