detektoriai

Detektoriai yra įrenginiai, skirti nustatyti tam tikrą fizinį, cheminį arba biologinį kiekį ir paversti šio aptikimo rezultatą į signalą, kurį galima skaityti ar įrašyti. Jie naudojami moksle, pramonėje, saugos sektoriuje, medicinoje ir vartotojų elektronikoje. Terminas apima plačiai įvairius daviklius ir instrumentus – nuo paprastų kasdieninių įrenginių iki sudėtingos laboratorinės įrangos.

Dažniausios detektorių kategorijos apima radiacijos detektorius (Geigerio-Müllerio skaitikliai, scintiliaciniai ir puslaidininkiniai detektoriai), cheminius ir dujų detektorius (elektrocheminiai jutikliai, infraraudonųjų spindulių ir katalitiniai jutikliai), metalų detektorius, dūmų ir ugnies detektorius (jonizaciniai bei fotoelektriniai), temperatūros ir fizinius detektorius (termometrai, RTD, termistorai, slėgio jutikliai) bei optiniai/šviesos detektoriai (fotodiodai, fotomultipliatoriai). Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai išplėtėsi biosensoriai ir cheminiai jutikliai, integruojantys biologinį atpažinimą su transduktoriumi.

Veikimo principas paprastai yra toks: jutiklio elementas atsako į taikytąjį kiekį ir sukelia pokytį elektrinėje, optinėje ar mechaninėje savyje; šis pokytis paverčiamas į signalą ir toliau apdorojamas, kad būtų pateiktas naudotinas rodiklis. Detektoriai vertinami pagal jautrumą, selektyvumą (arba specifinį atpažinimą), dinaminį diapazoną, atsako laiką, tikslumą, stabilumą ir kalibracijos poreikį. Daug detektorių reikalauja periodinės kalibracijos ir priežiūros, kad užtikrintų patikimumą.

Detektorių istorija siekia pirmuosius dūmų detektorius ir plėtrą jonizacijos bei fotoelektrinių tipų XX a. pradžioje; vėliau išsivystė puslaidininkiniai ir scintiliaciniai detektoriai mokslo, medicinos ir pramonės reikmėms. Šiandien detektoriai atlieka esminį vaidmenį saugos sistemose, aplinkos monitoravime, medicinos diagnostikoje, pramonės automatizacijoje ir tyrimuose, o naujausios kryptys apima miniaturizaciją, belaidį ryšį ir intelektualių jutiklių tinklą.