baterijomis

Baterijos yra energijos saugojimo įrenginiai, kurie chemine energija paverčia elektros energiją. Jos sudarytos iš vienos ar kelių elektrokeminių ląelių, kuriose vyksta cheminės reakcijos. Ląelė turi anodą, katodą ir elektrolitą; kai ląelėje įvyksta reakcijos, elektronai juda per išorinę elektros grandinę, todėl susidaro elektros srovė.

Baterijos skirstomos į neįkraunamas ir įkraunamas. Neįkraunamosios baterijos naudojamos vienkartiniams poreikiams ir turi trumpesnį gyvavimo ciklą, o įkraunamosios – galima kartą ar daugiau kartų įkrauti. Dažniausios chemijos atmainos yra švino-rūgšties, alkalinės, NiMH (nikelių metalų hidridas), Li-ion (ličio jonų) ir LiFePO4 (litho geležies fosfatas). Taip pat populiarios Li-Po (ličio polimerinės) baterijos, kurias dažnai randame nešiojamuosiuose įrenginiuose.

Panaudojimo sritys yra platus: nuo kasdienės buitinės elektronikos (telefonai, nešiojami kompiuteriai) iki elektrinių transporto priemonių, atsinaujinančių energijos šaltinių kaupimo ir atsarginių energijos šaltinių tiekimo grįžtamosioms sistemoms. Svarbios yra energijos tankis, ilgaamžiškumas, įkrovimo greitis ir svoris, dėl ko skirtingos chemijos geriau tinka skirtingoms taikymo sritims.

Aplinkosauga ir atliekų valdymas yra reikšmingi, nes baterijos turi toksiškų ir degių medžiagų. Dėmesys skiriamas jų surinkimui, perdirbimui ir teisės aktų laikymui, siekiant sumažinti poveikį aplinkai.

Istorija: pirmąją pažangią bateriją 1800 metais sukūrė Alessandro Volta, sukurdamas elektros ląelę, kuri pradėjo baterijų išsivystymo epochą. Nuo tada technologijos plito į įvairias chemijas ir dydžius, atsižvelgiant į poreikius.