Kontraindikacijos

Kontraindikacijos yra veiksniai ar sąlygos, dėl kurių medicininė gydymo priemonė ar procedūra nėra patartina arba gali sukelti didelę žalą pacientui. Jos padeda įvertinti riziką prieš pradedant gydymą ir siekia užkirsti kelią pacientui įvykdytiems šalutiniams poveikiams bei komplikacijoms.

Skirstomos į absoliučias ir relatyvias kontraindikacijas. Absoliučios kontraindikacijos reiškia, kad konkretaus gydymo ar procedūros atlikti negalima, nes rizika nepersveria naudos. Relatyvios (ar laikinos) kontraindikacijos reiškia, kad gydymas gali būti taikomas tik su papildomomis atsargumo priemonėmis arba tik tuo atveju, kai nauda viršija riziką. Taip pat išskiriamos laikinos (pavyzdžiui, per laikotarpį po ūmios būklės) ir nuolatinės kontraindikacijos, kurios gali būti susijusios su lėtinėmis ligomis ar nuolatine paciento būkle.

Pavyzdžiai. Absoliučios kontraindikacijos apima sunkias alergines reakcijas į konkretų vaistą ar jo sudedamąją dalį, aktyvų sunkų kraujavimą ar gyvybei pavojingą būklę, bei tam tikras nėštumo ar žindymo situacijas, kai vaistas ar procedūra gali pakenkti vaisiui ar kūdikiui. Relatyvios kontraindikacijos gali būti taikomos su papildomomis priemonėmis arba griežta stebėsena, pvz., gydymas sergantiems tam tikromis lėtinėmis ligomis, kai reikia individualaus įvertinimo. Laikino pobūdžio kontraindikacijos gali kilti dėl ūmios infekcijos ar kitų trumpalaikių sąlygų; nuolatinės – dėl ilgalaikių rizikų ar nuolatinių apribojimų.

Vertinimas. Klinikinis sprendimas dėl kontraindikacijų grindžiamas paciento ligos istorija, alergijomis, kitais vaistais, esama sveikatos būkle ir atitikimu į vadovus. Gydytojai naudoja informacinius šaltinius, įrašus pacientų istorijoje bei rizikos–naudos analizę, kad nustatytų, ar gydymas yra saugus ir tikslingas.

Svarba. Kontraindikacijos yra esminė paciento saugumo dalis, padedanti išvengti žalos, užtikrinti tinkamą gydymo planą ir sumažinti neigiamų reakcijų riziką.