utilitarizmas

Utilitarizmas yra etikos ir politinės filosofijos kryptis, kuriai būdingas didžiausios naudos principas: moralūs veiksmai yra tokie, kurie didina bendrąją laimę arba sumažina kančias visiems suinteresuotiems asmenims. Procedūriškai tai reiškia, kad veiksmo vertė lemia jo teisingumą, atsižvelgiant į jo padarinius.

Istorija: didžiausią įtaką formuojant utilitarizmą padarė Jeremy Bentham (1748–1832), išreiškiantis hedonistinį požiūrį į naudą kaip malonumų ir skausmų skirtumą ir kartais siūlančius naudą „skaityti“ kaip skaitmeninį vertinimą. John Stuart Mill (1806–1873) praplėtė tradiciją, pabrėždamas malonumų kokybę bei socialinį ir teisėtą poveikį, taip įtraukdamas religinius ir kultūrinius klausimus į naudos įvertinimą. Vėliau natūraliai atsirado Henry Sidgwick ir kiti, kurie plėtojo teoriją bei jos praktinį taikymą.

Pagrindiniai bruožai: utilitarizmas yra konsekvencialistinis (moralė grindžiama padarinių įvertinimu), imlūs visuomeniniam poveikiui ir visų asmenų lygios teisės į laimę laikomos svarbios. Didžiausios naudos principas reiškia, kad veiksmas laikomas teisingu, jei jis suteikia didžiausią naudą didžiausiam žmonių skaičiui.

Skirstymas: act utilitarianism (vertina kiekvieną veiksmą atskirai) ir rule utilitarianism (vertina pagal taisykles, kurios generuoja didžiausią naudą). Kritikai teigia, kad utilitarizmas gali pažeisti teises ar teisingumą, sunku tiksliai išmatuoti laimę, ir kartais per daug kelia reikalavimų individui.

Taikymas: moralė dažnai susijusi su viešaja politika, teisės ir ekonomikos sprendimais, įskaitant kaštų ir naudos analizę bei socialinį planavimą.