suvartojimo

Suvartojimo (gen. suvartojimo) sąvoka lietuvių kalboje apima veiklą, kurią žmonės, šeimos ar organizacijos vykdo norėdami patenkinti poreikius ir naudoti prekes, paslaugas ar išteklius. Dažnai šis terminas taikomas kaip priešingybė gamybai ar investicijoms, nes suvartojimas nurodo, kas patenka į vartojimo srautą ir kaip sunaudojama ekonominė produkcija ar energijos ir išteklių kiekiai. Gali būti kalbama apie fizinį naudojimą (maisto, kuro, medicinos priemonių suvartojimas) ar paslaugų vartojimą (transporto, gydymo, pramogų paslaugos).

Suvartojimo šaknys kilmės požiūriu siejamos su lietuvišku veiksmažodžiu vartoti ir prefiksu su-, kuris gali pabrėžti visą ar baigtinį procesą. Plačiame kontekste suvartojimas apima tiek asmeninį, tiek visuomeninį lygmenį ir gali būti išreikštas įvairiais kriterijais: piniginėmis išlaidomis, energijos ar išteklių naudojimu, maisto ar vaistų suvartojimu bei paslaugų vartojimu.

Ekonomikoje suvartojimas yra pagrindinis nacionalinių sąnaudų komponentas ir dažnai matuojamas kaip vartojimo išlaidos, kurios apima namų ūkių ir laikomos pramonės paslaugų naudojimą. Tyrimai nagrinėja, kaip pajamos, kainos, kultūra, politika ir technologijos formuoja suvartojimo mastą ir struktūrą, o ypač dėmesys skiriamas tvariam suvartojimui. Tvarus suvartojimas, efektyvumas ir žalingo vartojimo mažinimas tampa vis dažnesnėmis politikos gairėmis.

Suvartojimo kultūra ir įpročiai priklauso nuo socialinių ir ekonominių veiksnių, todėl skirtingose šalyse ir laikotarpiais suvartojimo modeliai gali ženkliai skirtis. See also: vartojimas, išlaidos, tvarus vystymasis.