Televizijos

Televizija yra sistema ir prietaisai, leidžiantys perduoti ir peržiūrėti judančius vaizdus su garso takeliu. Transliacijos gali vykti per oro bangas (terestrinė televizija), kabelinę ar palydovinę infrastruktūrą, taip pat per internetą (IPTV ir OTT paslaugos).

Istorija. Pirmieji vaizdo perdavimo bandymai siekia 1920–uosius. Iš pradžių vyko mechaninė televizija, vėliau ją pakeitė elektroninė televizija, plačiau pradėjusi plisti 1930–1950-aisiais. Po Antrojo pasaulinio karo televizija tapo pagrindine masinės informacijos priemone. Skaitmeninė televizija pradėjo dominuoti nuo 1990-ųjų pabaigos, leidžianti geresnę kokybę ir efektyvesnį spektrą.

Technologijos. Analoginiai standartai, tokie kaip NTSC, PAL ir SECAM, buvo naudojami skirtingose pasaulio dalyse. Dabar daugelyje šalių pagrindinė yra skaitmeninė televizija, remianti standartus DVB, ATSC ar ISDB. Lietuvoje vyrauja terestrinė skaitmeninė televizija DVB-T2, taip pat plinta IPTV ir srautinio vaizdo (OTT) paslaugos. Vaizdo kokybė dažnai užtikrinama MPEG vaizdo kodavimu (MPEG-2, MPEG-4); naujesnės kartos technologijų siūlo 4K/UHD ir HDR galimybes.

Įranga ir paslaugos. Pagrindiniai įrenginiai – televizoriai (CRT, LCD/LED, OLED), set-top box’ai arba integruoti dekodai, taip pat palydovinės ir kabelinės įrangos sprendimai. Paslaugos apima terestrinę, kabelinę, palydovinę televiziją bei Internetą ir srautinio vaizdo paslaugas.

Pastabos. Televizija išliko svarbi informacijos, pramogų ir kultūros platinimo priemonė, nuolat keičiantis technologijoms ir žiūrovų įpročiams.