sipareigojimas

Įsipareigojimas (sipareigojimas) – civilinės teisės sąvoka, apibūdinanti teisinių santykių formą, kur vienas asmuo (debitorius) privalo atlikti konkretų veiksmą arba susilaikyti nuo veiksmo, o kitas asmuo (kreditorius) teisėtai gali to reikalauti. Įsipareigojimai gali kilti iš sutarties, iš teisės aktų arba iš delikto (žalos padarymo teisiniai padariniai). Taip pat gali būti kilę iš neturtinės žalos atlyginimo teisinių pagrindų.

Objektas ir turinys. Įsipareigojimo objektas – pareiga atlikti veiksmą, susilaikyti nuo veiksmo arba perleisti turtą. Pareigos gali būti materialios (pavyzdžiui, pinigų mokėjimas, prekių perdavimas) arba nematerialios (laikymasis konfidencialumo, informacijos perdavimo). Formos gali būti dvipusės arba vienpusiškos, priklausomai nuo sutarties ar teisės pagrindo. Dažnai nustatomi terminas įvykdymui, sąlygos ir užtikrinimo priemonės.

Pažeidimas ir teisiniai padariniai. Kai įsipareigojimas neįvykdomas arba įvykdomas netinkamai, kreditorius gali reikalauti įvykdymo, paskirti kompensacijas už patirtus nuostolius ar neturtinę žalą, nutraukti sutartį arba taikyti kitas teises pagal teisės aktus ir sutartį. Palūkanos už pavėlavimą, delspinigiai ar kitos sankcijos taip pat gali būti nustatytos šaltiniuose, iš kurių kilo įsipareigojimas.

Svarba. Įsipareigojimai yra pagrindinis civilinių teisinių santykių mechanizmas, užtikrinantis teisinius reikalavimus sandoriuose, pareigas ir jų vykdymą.