simbolizmas

Simbolizmas – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kilęs literatūros ir dailės judėjimas, kuriam būdingas siekis išreikšti idėjas, nuotaikas ir metafizinę tikrovę ne tiesioginiais vaizdais, o per simbolius, vaizdinius ir asociacijas. Judėjimas kilo Prancūzijoje ir vėliau paplito Europoje; jis priešinosi natūralizmui ir realizmui, vertino meno galią permąstyti tikrovę per vidinį pasaulį, sapnus ir mystinį pobūdį.

Bruožai: simboliai dažnai turi daugiaprasmes prasmes, jų reikšmės slypi už paviršiaus ir paslėptos užduotimis. Daug dėmesio skiriama sugestijai, muzikalumui kalboje, metaforai ir vaizdinėms asociacijoms. Meno kūrėjai siekė sujungti žodį, vaizdą ir muzikinį ritmą, kad išvystytų subjektyvias patirtis ir dvasines būsenas, o ne tiesiogiai aprašytų gamtą ar realybę.

Literatūra ir vaizduojamasis menas: žymiausi atstovai literatūroje yra Charles Baudelaire (jo palikimas laikomas ankstyvojo simbolizmo šaltiniu), Stéphane Mallarmé, Paul Verlaine ir Arthur Rimbaud; jų kūryba ieško simbolinių, daugiasluoksnių prasmių. Vizualiajame mene išsiskiria Odilon Redon, Gustave Moreau, Fernand Khnopff ir Edvard Munchas; jų darbai dažnai kupini sapnų, mitų ir paslėptų signalų, kuriais siekiama išreikšti vidinę tikrovę.

Palikimas: simbolizmas stipriai įtakojo moderniąją poeziją ir dailę, paskatino savarankiškas eksperimentacijas su simbolinėmis priemonėmis ir nuotaikomis. Jo idėjos persidavė siurrealizmui, ekspresionizmui ir kitoms avantgardoms kryptims, formuodamos požiūrį į meno tikslą kaip vidinės realybės atspindį.