poliarizacijos

Poliarizacija yra terminas, naudojamas įvairiose mokslinėse srityse, apibūdinant kryptinės orientacijos ar nuomonių skirtumų didėjimą. Dažniausiai kalbama apie fizinę šviesos poliarizaciją, dielektrinę poliarizaciją medžiagose ir socialinę ar politinę poliarizaciją visuomenėje.

Fizikoje poliarizacija apibūdina elektromagnetinių bangų E lauko orientaciją. Transversalinė šviesa turi E lauką, kurio vektorius gali būti linijiškai poliarizuotas arba keisti kryptį taip, kad susidarytų elipsinė ar apskritoji (cirkulinė) poliarizacija. Linijinė poliarizacija reiškia pastovią E vektoriaus kryptį, o elipsinė ir apskritoji – laikui bėgant keičiasi. Poliarizatoriai ir filtras leidžia praleisti tik tam tikro poliarizacijos komponentus; Brewsterio kampas yra kampas, kuriuo šviesa gali būti visai poliarizuota reflektuodama.

Dielektrinėje poliarizacijoje medžiaga, veikiama išorinio elektros lauko, sukuria dipolio momentų tinklą, todėl didėja poliarizacija P. Dėl to atsiranda elektrinis D laukas, kur D = ε0 E + P ir P = χe ε0 E, o santykis εr = 1 + χe kartais vadinamas dielektriniu atsparumu. Skiriamos elektroninė, orientacinė, joninė ir paviršinė poliarizacijos rūšys. Poliarizacija įtakoja dielektrinių medžiagų atsaką į elektros lauką ir jų savybių matavimą.

Socialinė arba politinė poliarizacija apibūdina visuomenės nuomonių ir identitetų pasidalijimą į atskiras, dažnai priešiškas grupes. Ji pasireiškia didesniu atitrūkimu tarp pagrindinių politinių arba kultūrinių stovyklų, sumažėjusiu konsensusu ir didesniais konfliktų pavojais. Ji matuojama empiriniais duomenimis apie nuomonių pasiskirstymą bei atotrūkį tarp grupių ir dažnai susijusi su žiniasklaidos fragmentacija, naratyvų radikalėjimu bei socialinių tinklų dinamikos poveikiu.