naudingumas

Naudingumas yra terminas, vartojamas įvairiose disciplinose, apibūdinantis naudą ar vertę, kurią teikia daiktas, veika ar sprendimas. Lietuvoje jis dažnai suprantamas kaip praktinė verte ar pasitenkinimo lygis, kurio siekiama įgyvendinant poreikius. Etymologiškai naudingumas kyla iš žodžio nauda ir dažnai nurodo gebėjimą būti naudingu ar reikalingu.

Ekonomikos kontekste naudingumas dažnai vadinamas utilitu: malonumas ar pasitenkinimas, kurį suteikia prekė ar paslauga. Tradicinėje mikroekonomikoje naudingumas laikomas subjektyviu ir ne tiesiog matuojamu dydžiu; vartotojai renkasi prekes ir paslaugas, kad maksimaliai tenkintų savo poreikius. Dažnai kalbama apie ordinalųjį naudingumą (preference order) ir apie ribinį naudingumą – papildomą pasitenkinimą gaunant papildomo vieneto vartojimą. Augant ar mažėjant ribiniam naudingumui keičiasi vartotojo sprendimai.

Iš socialinės perspektyvos naudingumas naudojamas vertinant politikos ar projektų naudą visuomenei. Taikant kaštų ir naudos analizę nurodomos tiek ekonominės, tiek socialinės naudos, įskaitant sveikatą, saugumą, aplinką ir laiką. Tačiau naudingumo matavimas susiduria su subjektyvumu, skirtumais tarp žmonių ir vertinimo normomis, todėl gali kilti diskusijų dėl teisingumo ir proporcijų.

Filosofijoje naudingumas dažnai siejamas su utilitarizmo tradicija: pagrindinis tikslas – didinti bendrą laimę. Vis dėlto naudingumą nereikia suprasti kaip vienintelį teisingumo vadovą, nes sprendimai, kurie didina bendrą naudingumą, gali pakenkti tam tikrų grupių gerovei. Todėl nagrinėjant naudingumą svarbu įvertinti ir etinius, teisinius bei ilgaamžiškus padarinius. Žiūrėkite taip pat: Nauda; Utilitarizmas; Mikroekonomika; Kaštų ir naudos analizė.