gyvulininkysts

Gyvulininkystė yra žemės ūkio šaka, skirta galvijų, kiaulių, avių, ožkų ir paukščių auginimui bei jų produkcijos gamybai. Pagrindiniai šios srities produktai yra mėsa, pienas, kiaušiniai ir vilna ar oda. Gyvulininkystė apima veislinę selekciją, laikymo ir pašarų sistemų organizavimą, veterinarinę priežiūrą, ligų prevenciją ir rinkų kūrimą.

Ūkininkavimo praktikos skiriasi pagal regioną, ekonomines galimybes ir aplinkos sąlygas. Intensyvus laikymas dažnai taikomas dideliuose ūkiuose, kuriuose naudojami koncentruoti pašarai, mechanizacija ir nuolatinė priežiūra. Ekstensyvus laikymas remiasi natūralesnėmis sąlygomis ir didesnėmis teritorijomis. Daugiausia dėmesio skiriama pienininkystei (melžimas, pieno kokybės užtikrinimas) bei mėsinių gyvūnų augimui.

Veislinė veikla ir genetinis tobulinimas yra svarbūs siekiant didinti produktyvumą, atsparumą ligoms ir prisitaikymą prie vietos sąlygų. Dažnai taikomas dirbtinis apvaisinimas, kryžminimas ir selektyvinė veislininkystė; priežiūrai ir ligų kontrolei taikomos skiepijimo programos ir veterinariniai patikrinimai.

Ekonomine prasme gyvulininkystė sudaro svarbią žemės ūkio sektoriaus dalį. Ji generuoja darbo vietas, užtikrina maisto tiekimą, prisideda prie eksportu ir vartotojams – mėsos, pieno, kiaušinių ir kitų produktų. Gyvulininkystė reguliuojama nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu; taikomos higienos, transporto, gyvūnų gerovės ir maisto saugos taisyklės bei subsidijos ar parama.

Kaip ir kitos žemės ūkio šakos, gyvulininkystė kelia aplinkosaugos iššūkių, įskaitant išmetamų šiltnamio efekto sukeliančių dujų kiekį, išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Taikomos tvarios praktikos, tokios kaip išteklių efektyvumas, atliekų perdirbimas, vandens tausojimas ir gerovės užtikrinimas (higiena, laikymo standartai, augintinių gerovė).