ekosistemos

Ekosistemos yra gyvų organizmų ir jų aplinkos tarpusavio sąveikų dariniai, kuriuose energija ir medžiagos teka per grafą, pritaikytą konkrečiai buveinei. Jose biotinė (organizmų bendruomenė) ir abiotinė (oro, vandens, dirvožemio, klimato sąlygos) aplinka sudaro vientisą sistemą, kuri palaiko gyvybę ir medžiagų apykaitą.

Pagrindiniai ekosistemų bruožai yra jų struktūra ir funkcijos. Struktūriškai tai bendruomenės rūšių įvairovė ir jų santykiai; funkcijų prasme svarbios energijos įsisavinimo ir medžiagų apykaitos grandys, pritaikytos vietai (nuo fototrofų, per vartotojus iki skaidytojų). Energija dažnai patenka per fotosintezės arba chemosintezės procesus ir teka per mintinę grandinę iki aukštesnių trofinių lygių. Medžiagos (anglis, azotas ir kt.) cirkuliuoja ciklais, užtikrinant biogeocheminę pusiausvyrą.

Biodiverzitetas ir ekosistemos atsparumas priklauso nuo rūšių gausos ir jų sąveikų. Raktinės rūšys gali turėti didelę įtaką sistemos stabilumui, o simbiozės, konkurencija, plėšimas ir parazitizmas formuoja bendruomenės struktūrą. Ekosistemos laikui bėgant kinta, gali patirti disturbančias (natūralias ar žmogaus sukeltas) ir atkuriasi per sugrįžimą ar rekonstrukciją.

Tipai. Terrestrinės ekosistemos apima miškus, pievas, tundrą ir stepes; vandens ekosistemos apima jūras ir vandenynus, upes, ežerus, pelkes. Skydas diosia apie klimato zonų skirtumus kuria įvairius biomas.

Žmogaus veikla keičia ekosistemas: nyksta buveinės, plinta invazinės rūšys, kinta klimatas ir vandens pasiūla. Ekosistemų paslaugos apima maistą, vandens ir klimato reguliavimą, dirvožemio formavimą, apdailą, kultūrinę vertę ir mokslinę naudą. Apsauga, atkuriamoji ekologija ir tvari valdymo strategijos siekia išsaugoti jų funkcijas ir įvairovę.