alchemijos

Alchemija – istorinis tyrinėjimų kelias, jungęs filosofiją, teologiją, mediciną ir eksperimentinę praktiką. Ji siekė suprasti materijos paslaptis, tyrinėjo transformacijas ir ryšius tarp materijos bei dvasios. Dažnai laikoma protėviu moderniajai chemijai, tačiau jos tikslai buvo įvairūs ir kartais mistiniai.

Istoriniu požiūriu alchemija formavosi Hellenistinės Egipto tradicijoje, vėliau plito arabų pasaulyje ir viduramžių Europoje. Žymūs alchemikai: Jabir ibn Hayyan (Geber), Paracelsas ir Albertas Magnus. Kartais tikėta, kad transmutacija gali paversti pigias medžiagas į auksą, o eliksyro ilgaamžiškumui paieškos tapdavo svarbia dalimi. Tekstai dažnai apsireikšdavo hermetišku ir alegoriniu pobūdžiu.

Praktikoje buvo naudojami distiliavimas, sublimacija, oksidacija ir redukcija, taip pat įvairūs laboratorijos įgūdžiai ir eksperimentai. Be materialių tikslų alchemija dažnai apima simbolinę ir dvasinę transformaciją – kelionę į išsamesnį pažinimą, kurio dėka ankstyvuoju metu mokslinė technika pradėjo kilti iš prietarų.

Rytų tradicijoje alchemija plėtojosi Kinijoje, kur buvo atskiriamos „išorinė“ (waidan) chemija ir „vidinė“ (neidan) praktika, susijusios su ilgaamžiškumo siekimu. Susijusios idėjos ir eksperimentinės technikos prisidėjo prie modernios chemijos raidą, palikdamos įtaką instrumentariumui, terminologijai ir moksliniam mąstymui.