Infliacijos

Infliacija yra bendras prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas laikotarpiu, kuris mažina pinigų vertę. Kiekvienu laikotarpiu už tų pačių pinigų gali būti nusipirktas mažesnis prekių ar paslaugų kiekis. Infliaciją dažnai matuojama metiniu kainų lygio pokyčiu, o ją seka ir kiti rodikliai, kaip gamybinių prekių kainų indeksas.

Infliacijos tempą dažniausiai nustato vartotojų kainų indeksas (VKI/CPI). Taip pat svarbūs yra gamybinių prekių kainų indeksas (GPKI/PPI) ir įvairūs kainų lygio stabilumą apžvelgiantys rodikliai. Daugelyje šalių tikslinis infliacijos lygis siekia apie 2% metinį tempą, siekiant stabilaus ekonomikos augimo.

Priežastys skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: paklausos infliaciją, kai paklausa viršija pasiūlą, ir sąnaudų infliaciją, kai ištekliai (pvz., energija ar darbo užmokestis) brangsta. Taip pat įtaką gali daryti monetarinė politika (pinigų pasiūlos pokyčiai), valiutų kursų svyravimai, tiekimo grandinių šokiai ir makroekonominiai lūkesčiai.

Pasekmės gali būti įvairios: realiosios pajamos ir taupymo vertė gali sumažėti aukšto lygio infliacijos aplinkoje; įmonių investicijų planavimas tampa sudėtingesnis dėl neapibrėžtumo. Hiperinfliacija yra ekstremali forma, kai kainos kyla sparčiai ir nuolat.

Valdymas: centriniai bankai siekia kainų stabilumo, dažnai turėdami infliacijos tikslus. Pagrindiniai įrankiai yra palūkanų normų nustatymas, likvidumo valdymas ir tarpbankinių operacijų reguliavimas. Fiskalinė politika – mokesčiai ir išlaidų kontrolė – taip pat gali prisidėti prie kainų stabilumo.