Dvasingumas

Dvasingumas – tai dvasinės gyvenimo dimensija, kuri orientuoja žmogaus patirtį į prasmę, vertybes ir santykį su tuo, kas viršija materiją ar kasdienę patirtį. Žodžiai kilęs iš dvasios (sielos) sampratos, o -ingumas nurodo būseną ar pobūdį. Dvasingumas apima žmogaus ryšį su vidiniu pasauliu, pasaulėžiūrą, atsakomybę ir santykį su transcendentiniu ar sakraliniu bei su kultūrinėmis ir etinėmis įtakomėmis.

Dvasingumas nėra vien religijos institucijų dalis; jį galima patirti tiek religiniuose kontekstuose, tiek sekuliarioje patirtyje. Sociologijoje jis dažnai laikomas religingumo dimensija, leidžiančia atskirti asmeninį dvasinį gyvenimą nuo ritualinių ar dogminių elementų. Patirtys gali būti subjektyvios ir įvairiai išreikštos įvairiose kultūrose.

Dažniausios dvasingumo išraiškos apima maldą, meditaciją, kontemplaciją, etinį gyvenimą, pagarą gamtai, grožiui ir menui, savęs tobulinimą bei bendruomeninį ar pagalbos kitam veikimą. Gyvenimo prasmės ieškojimas, sugebėjimas jausti transcendenciją, nuolankumas ar dvasinis ryšys su kitais žmonėmis ir su pasauliu gali būti laikomi dvasingumo išraiškomis.

Dvasingumas yra plati ir kultūriškai prisitaikanti koncepcija. Kritikai pabrėžia subjektyvumą ir kultūrines interpretacijas, todėl dvasingumas gali skirtis tarp asmenų, grupių ir tradicijų. Jo tyrimai dažnai vertina asmens vidinį pasitenkinimą, nuostatų tvirtumą bei gebėjimą kurti prasmingą gyvenimą.