Daiktavardiai

Daiktavardžiai yra lietuvių kalbos dalis, kurios žymi daiktus, žmones, vietas, idėjas ir kitus objektus. Jie gali nurodyti realius arba abstrakčius reiškinius, o sakinyje dažnai atlieka svarbų subjektos, papildinio ar objekto vaidmenį. Daiktavardžiai gali būti konkrečiai vadinami (pvz., stalas, Vilnius) arba abstraktūs (pvz., laisvė, mintis), o jų reikšmės gali būti bendro pobūdžio ar specifinės.

Daiktavardžiai lietuvių kalboje linksniuojami pagal septynis linksnius. Pagrindinės formos yra vienaskaitoje ir daugiskaitoje, o tinkamai parinkta galūnė priklauso nuo sakinio kilmės ir pravestų žodžių derinių. Daiktavardžiai gali būti įvardyti kaip vien prijungti prie kitos dalies kalbos per jų linksnių formas: nominatyvas (vardininkas), kilmininkas, naudininkas, galininkas, vietininkas, šauksmininkas ir, priklausomai nuo termino, kartais įtraukiama papildoma instrumentinio kilmės forma. Žemiau pateiktos jų funkcijos pavyzdiniai: „stalas“ (nom.), „stalo“ (gen.), „stalui“ (dat.), „stalą“ (acc.), „stalu“ (ins.), „stalyje“ (loc.), „stale!“ (voc.).

Daiktavardžiai skirstomi į bendrinio (bendrasis) ir vardinio (vardinis) pobūdį. Bendriniai daiktavardžiai nurodo daiktus be konkretaus pavadinimo (pvz., stalas, miškas), o vardiniai – konkrečius vardus ar vietos pavadinimus (pvz.,Vilnius, Lietuva). Be to, daiktavardžiai turi gimę (vyrišką ar moterišką) ir gali būti skiriami į daiktų grupes pagal kilmę bei gyvybės (animatyvumo) skirtumus, kurie kartais keičia formų naudojimą sakinyje.

Daiktavardžiai gali turėti darytines formas (diminutyvus, mažąsias formas) bei junginius ir derinius su kitais žodžiais. Diminutyvai dažnai naudojami su priesaginiais šaknimėmis (-elė, -ėlė, -iukas, -ukė). Plėtimasi ir deriniai su prielinksniais bei skaitvardžiais pratęsia jų vartojimą gaminant platesnes frazes.