spinduliavimas

Spinduliavimas yra energijos perdavimo procesas, kurio metu energija sklinda iš šaltinio į aplinką arba į kitą medžiagos dalį. Jis gali būti elektromagnetinis (spinduliai) arba dalelių pobūdžio, o jo charakteristikos priklauso nuo spinduliavimo tipo ir energijos lygio. Spinduliavimas gali būti ionizuojantis arba neionizuojantis.

Ionizuojantis spinduliavimas turi pakankamą energiją atlaisvinti elektroną iš atomų; į jį įeina X spinduliai, gama spinduliai, alfa ir beta dalelės, taip pat neutronai. Neionizuojantis spinduliavimas apima didesnio bangos ilgio elektromagnetinius spindulius, tokius kaip radijo bangos, mikrobangos, infraraudonoji, regimoji ir daug dalies ultravioletinės spinduliuotės. Skirtingi tipai pasižymi skirtingomis energijomis, skvarba ir poveikiu medžiagai bei biologinėms sistemoms.

Šaltiniai: natūralus spinduliavimas kyla iš kosmoso, radono ir kitų radionuklidų aplinkoje, taip pat iš senovinių ar natūraliai esančių medžiagų. Dirbtiniai šaltiniai apima medicinos diagnostiką ir gydymą (rentgeno spinduliai, kompiuterinė tomografija, radioterapija), pramonę, mokslinius tyrimus bei branduolinius įrenginius.

Poveikis sveikatai ir matavimai: spinduliavimas gali pažeisti ląstelių DNR, o didelės dozės sukelia trumpalaikius simptomus ar sunkesnius sveikatos sutrikimus, o ilgalaikis poveikis didina vėžio riziką. Dozės matuojamos Gy (Gray) absorbuotos energijos vienetais; efektyvioji dozė matuojama sievertais (Sv), atsižvelgiant į spindulio tipą. Taikomas principas ALARA – kiek įmanoma žeminti eksponavimą.

Taikymas ir sauga: spinduliavimas naudojamas medicinoje diagnostikai ir gydymui, moksliniuose tyrimuose bei pramonėje. Apsauga nuo spinduliavimo reikalauja laiko, atstumo, skydų ir nuolatinio monitoringo, laikantis tarptautinių ir nacionalinių saugos normų.