molekulaarspektroskoopia

Molekulaarspektroskopija yra mokslas, tiriantis molekulių sąveiką su elektromagnetiniu spinduliavimu. Molekulės gali absorbuoti, spinduliuoti arba išsklaidyti energiją, kai pereina tarp kvantinių energijos lygių. Gautas spektras leidžia nustatyti struktūrą, funkcines grupes, konformaciją, aplinkos poveikį ir dinamiką.

Pagrindinės molekulaarspektroskopijos formos apima vibracines, elektronines ir nukleonines perėjimo energetines lygius. Vibracinė spektroskopija tiria energijos skirtumus tarp užimtos ir viršijančios vibracinių būsenų. IR (infrared) spektroskopija identifikuoja funkcinės grupes, o Raman spektras informuoja apie vibracines moduliacijos charakteristikas. Elektroninė UV-Vis spektroskopija nagrinėja elektroninius perėjimus į konjuguotose sistemose. Spinduliavimo apsikeitimas kvazibangų metu šviesoje skleidžia fluorescenciją ar fosforescenciją, naudojamas jautrumo ir dinamikos įvertinimui. Nuclear Magnetic Resonance (NMR) spektroskopija tikrina branduolių spino energijos lygius, suteikdama įsikūnijimą molekulių struktūrai, stereochemijai ir aplinkos efektams.

Rezultatus interpretuoja pagal spektrų skaitmeninius skaitinius ženklus: intensyvumas, vieta ir atsiradimo patternai leidžia identifikuoti junginių grupes, įvertinti ryšius ir konfigūraciją. Kvantitatyvios analizės mechnizmas dažnai remiasi Beer-Lambert'o dėsnio principu, kai tirpalų koncentracija ir absorbcija susietos.

Pritaikymas ir įranga: FTIR ir FT-Raman spektroskopija, UV-Vis spektrofotometrija, fluorescencinė/ fosforesceninė spektroskopija, NMR (1H, 13C; 2D technikos COSY, HSQC, HMBC) bei mikrobangų regiono skaitiniai. Naudojamos įvairios pradmenų medžiagos, tirpikliai ir stacionariosios terpės. Molekulaarspektroskopija plačiai taikoma chemijoje, biochemijoje, medžiagų moksle, farmacijos kokybės kontrolei, struktūros tyrimams ir reakcijų dinamikos stebėjimui.