medievais

Medievėiais, lietuviškai vadinami viduramžiai, yra laikotarpis Europos istorijoje, apimantis maždaug 5–15 amžių. Data regioniniu požiūriu skiriasi: ankstyvieji viduramžiai (apie 5–10 a.), aukštieji (11–13 a.) ir vėlyvieji (14–15 a.). Šis laikotarpis pažymėtas Vakarų Romos imperijos žlugimu, krikščionybės ir Bažnyčios vaidmens stiprėjimu bei vėliau urbanizacijos ir kultūrinės įvairovės plėtra.

Politinė ir socialinė struktūra buvo grįsta feodalizmu: žemė ir paslaugos mainais už karinę tarnybą bei apsaugą. Riteriai, didikai ir dvasininkija sudarė elito sluoksnį, o valstiečiai dirbo žemėse. Miestai augo kaip prekybos ir amatų centrai, dažnai turėdami savivaldą. Nuo 12–13 a. pradėjo formuotis universitetai, skatinantys švietimą ir mokslą.

Kultūrą ir mokslo gyvenimą dominuoja bažnyčia su jos vienybės siekiais: scholastika ir teologija, vienuolynai, liturgija. Architektūra įgavo romėniškų ir ypač gotikos bruožų, o literatūra ir muzika dažnai buvo liturginiai vartai. Technologinė pažanga apėmė vandens ir vėjo malūnus, žemės ūkio gerinimus ir prekybos tinklų plėtrą, pavyzdžiui, Hanzos sąjunga.

Viduramžius ženklino krizės: maras (Juodoji mirtis) 1347–1351 m., karai, plėšimai ir natūrinė ekonomika. Vis dėlto laikotarpio pabaigoje pradėjo ryškėti naujosios idėjos, mokslas, navigacija ir spausdinimas, kurios prisidėjo prie Renesanso, atradimų ir ankstyvojo naujojo laikotarpio pradžios.