farmakodinámiai

Farmakodinaminiai procesai yra vaistų poveikio organizme mechanizmai, kai vaistai sąveikauja su biologiniais taškais – dažniausiai receptoriais, fermentais ar membraniniais baltymais. Poveikis priklauso nuo vaisto koncentracijos tiksliniame taške, jo afiniteto ir signalo transdukcijos, kuri sukelia ląstelinį atsaką ar biologinius pokyčius.

Dažniausiai naudojamos sąvokos apima agonistus ir antagonistus, taip pat konkurencinį ir nekonkurencinį antagonizmą bei alosterinį modulavimą. Dozės–poveikio ryšys dažnai apibūdinamas sigmoidine kreive; Emax modelis nustato maksimalią galimą atsako ribą, o EC50 – koncentraciją, kuri suteikia pusę maksimalaus atsako. Potencija (mažesnė EC50 reiškia didesnę potenciją) ir efektyvumas (maksimalus gaunamas poveikis) yra skirtingos sąvokos.

Keli modeliai aiškina mechanizmą: klasikinė receptorių teorija, kur agonistas sukelia aktyvaciją per specifinius receptorius; antagonistas blokuoja; konkuruojantis antagonizmas sumažina atsaką tol, kol susiduria su agonistu; nekonkurencinis antagonizmas veikia kitose vietose. Alosteriniai moduliai keičia receptoriaus atsaką be tiesioginės konkurencijos.

Vaisto poveikį dažnai derinama su farmacokinetika: PK–PD modeliai apima vaisto koncentraciją plazmoje ir laiką, kada pasiekiamas atsakas, jo trukmę ir intensyvumą. Šie modeliai padeda numatyti optimalią dozę ir atsako laiką.

Individualūs veiksniai – genetika, amžius, organų funkcija, ligos, vaistų sąveikos ir tolerancija – lemia atsako dydį. Žinios apie farmakodinamiką padeda pasirinkti tinkamas dozes, įvertinti terapinį indeksą ir riziką bei pagerinti gydymo saugumą.